Meteorologija: Mokslo Apžvalga ir Istorija

Meteorologija – tai mokslas, nagrinėjantis Žemės atmosferą ir jos pokyčius. Ši sritis orientuota į oro sąlygų pokyčius aplink mus ir priklauso geofizikos šakai. Pagrindinės meteorologijos tyrimų temos apima:

• kritulių rūšis ir kiekis,
• griaustinio audros,
• tornadai,
• tropiniai ciklonai ir taifūnai.

Meteorologijos mokslas išsivystė dėl didelio oro poveikio žmonių gyvenimui ir veiklai, kas paskatino orų prognozavimo mokslo plėtrą.

Terminas „meteorologija“ kilęs iš graikų kalbos žodžio „meteoron“, kuris apibūdino visus dangaus reiškinius. Žmonių susidomėjimas oru, juos supančiu, egzistuoja nuo pat žmonijos pradžios. Jau senovės Kinijoje, Indijoje, Egipte ir Graikijoje žmonės diskutavo apie vėjus ir kritulius, bandydami suprasti ir aprašyti šiuos meteorologinius reiškinius. Pirmoji žinoma knyga, nagrinėjanti oro sąlygas, yra Aristotelio „Meteorologika“ (340 m. pr. Kr.), kuri apima visus dangaus reiškinius.

Meteorologijos pradžia siekia oro stebėjimų ir spėjimų apie artimiausius orus. Aristotelio mokslas ir jo „Meteorologika“ buvo labai vertinami tiek antikoje, tiek viduramžiais, ir buvo laikomi vieninteliu moksliniu meteorologijos pagrindu iki 17 amžiaus, kai René Descartes ir Galileo Galilei pradėjo naudoti instrumentinius stebėjimus.

Pirmieji meteorologiniai matavimai buvo atlikti naudojant barometrus, higrometrus ir termometrus, kurie buvo išrasti tarp 1650 ir 1750 metų. Teorijos ir eksperimentai buvo sujungti su Njutono judėjimo dėsnių taikymu, atlikti įvairūs bandymai, kurie leido geriau suprasti atmosferos procesus.

Iki 19 amžiaus vidurio meteorologija plėtėsi lėtai, tačiau po Krimo karo (1853–1856), kai Prancūzijos laivynas buvo stipriai paveiktas audros, Europos ir Šiaurės Amerikos šalys pradėjo rimtai kaupti orų duomenis.
Telegrafas (išrastas 1837 m.) leido greitai perduoti orų informaciją iš įvairių vietų, o patikimų laikrodžių plėtra užtikrino stebėjimų tikslumą.

Meteorologijos institucijos ir entuziastai ėmė stebėti orus, o 19 amžiaus pabaigoje, po orų stebėjimų ir matavimų standartizavimo, meteorologinės stotys tapo plačiai paplitusios. Sinoptinė metodika, leidžianti stebėti atmosferos būklę dideliame regione, tapo įprasta.
Benjaminas Franklinas atliko tyrimus apie žaibus ir išrado žaibolaidį, o Džonas Daltonas pradėjo matuoti drėgmę ir garavimą.

Šiandien meteorologija plačiai naudoja modernias technologijas, įskaitant radarus ir palydovus, kurie siųs duomenis apie atmosferos būklę iš didelių aukščių. Meteorologija ne tik nagrinėja orų prognozavimą, bet ir studijuoja oro sąlygų poveikį žmonių gyvenimui, gamtai ir pramonei.

Galiausiai, meteorologija kaip mokslas ir toliau vystosi, o šiuolaikiniai kompiuteriai ir automatizavimas leidžia analizuoti didžiulius kiekius duomenų ir tiksliai prognozuoti orų sąlygas.