Judėjos Karalystė: Istorinė Valstybė ir Jos Poveikis

Judėja – tai istorinė valstybė, egzistavusi pietinėje Palestinos dalyje maždaug nuo 931 iki 586 m. pr. m. e. Pagal Bibliją, ji susidarė po Saliamono mirties, kai suiro jungtinė Izraelio ir Judėjos karalystė. Tuo metu dešimt šiaurinių Izraelio genčių nesutiko su naujojo karaliaus Rehabeomo planais padidinti mokesčius, todėl sukūrė atskirą valstybę.

Judėjos sostinė buvo Jeruzalė, o jos ekonomika buvo pagrįsta žemdirbyste ir gyvulininkyste. Pirmasis karalius Rehabeomas nuolat kovėsi su šiaurine Izraelio karalyste ir patyrė išpuolius iš Egipto. Dėl nuolatinio karo šalies ekonomika nusilpo, tačiau valdant Uzijai (785–733 m. pr. m. e.), Judėja išplėtė savo teritoriją iki Raudonosios jūros.

Karalius Jošijas, valdęs Judėją, įgyvendino reikšmingą religinę reformą, kai buvo kovojama su kitų dievų garbinimu, išskyrus Jahvę. Tačiau 586 m. pr. m. e. Judėją užkariavo Babilonijos karalius Nabuchodonosaras II. Babilonijos kariuomenė sugriovė Jeruzalę ir išvarė daugelį gyventojų į nelaisvę.

Judėjos Valdovai ir Karalių Sąrašas

• Rehabeomas (931–913 m. pr. m. e.)
• Abija (913–911 m. pr. m. e.)
• Asa (911–870 m. pr. m. e.)
• Jošafatas (870–848 m. pr. m. e.)
• Ezekijas (716–687 m. pr. m. e.)
• Jošijas (640–609 m. pr. m. e.)

Judėja beveik nuolat kovojo su kitomis žydų gentimis bei kaimyninėmis šalimis, tokiomis kaip Egiptas ir Asirija. Šie karai silpnino valstybę, o vidaus prieštaravimai neleido jos reformoms pasiekti norimų rezultatų. 597 m. pr. m. e. Babilonijos karalius užėmė Jeruzalę, o 586 m. pr. m. e. visiškai sunaikino Judėją. Didžioji dalis jos gyventojų buvo ištremti į Babiloną, o tai tapo žinomu Babilonijos nelaisvės laikotarpiu.

Ši istorija liudija apie Judėjos valstybės svarbą ir jos poveikį regiono istorijai bei kultūrai. Dėl šių įvykių Judėja tapo svarbiu elementu ne tik žydų tapatybei, bet ir bendrai Vakarų civilizacijos istorijai.