Kapituliacija: Terminologija ir Vykdymo Aspektai

Kapituliacija (iš lotynų kalbos capitulo – „susitariu tam tikrais punktais“) – tai proceso apibrėžimas, kai ginkluotųjų pajėgų dalis arba visa šalis pasiduoda nugalėtojui, sutikdama su jo pateiktomis arba tarpusavyje sutartomis sąlygomis. Pasiduodant, kapituliavusios šalies karinė amunicija, teritorijos ir įtvirtinimai pereina priešo žinion, o kariuomenė tampa belaisviais.

Kapituliacija gali būti besąlyginė, kai nugalėtojas pats nustato sąlygas (pvz., Vokietijos kapituliacija 1945 m.), arba su tam tikromis sąlygomis, kuriose gali būti numatytos garantijos dėl pasidavusiųjų saugumo.

Šis procesas dažnai įforminamas kapituliacijos aktu, kurį pasirašo įgalioti asmenys. Kiekvienas kapituliacijos aktas gali apimti įvairias sąlygas, pavyzdžiui:

• ugnies nutraukimo laikas;
• kapituliuojančiųjų statusas (pvz., teritorijų okupacija);
• karo belaisvių statuso suteikimas pasiduodančios šalies kariams;
• nusiginklavimo sąlygos.

Bet kokių kapituliacijos sąlygų pažeidimas laikomas karo nusikaltimu, kas dar labiau apsunkina situaciją po pasidavimo.

Tokie istoriniai pavyzdžiai kaip Vokietijos ir Japonijos kapituliacijos, taip pat Varšuvos sukilimo kapituliacija 1944 m. ir Port Artūro tvirtovės įgulos pasidavimas 1904 m. Japonijos–Rusijos kare, iliustruoja, kaip įvairios šalys ir jų kariuomenės reaguoja į pralaimėjimus ir kokias pasekmes tai gali turėti.

Kapituliacijos procesas yra sudėtingas ir reikalauja aiškumo tiek dėl sąlygų, tiek dėl pasekmių, tad svarbu, kad visos pusės suprastų, kas vyksta ir kokios teisės ir pareigos kyla iš šio veiksmo.