Lobotomija: Istorija, Procedūra ir Pasekmės

Lobotomija, dar žinoma kaip leukotomija, yra discredituota neurochirurginė procedūra, skirta psichinėms ar neurologinėms ligoms, tokioms kaip epilepsija ar depresija, gydyti. Ši operacija apima ryšių nutraukimą smegenų priekinėje žievėje, kas lemia didžiąją dalį ryšių su ir iš priekinės žievės sunaikinimą.

Praeityje ši praktika buvo naudojama kaip pagrindinė psichinių ligų gydymo priemonė kai kuriose šalyse. Tačiau ji buvo ginčytina nuo pat pradžių, ypač dėl nesugebėjimo pripažinti sunkių psichinių ligų rimtumo.

Procedūrą pirmiausia inicijavo portugališkas neurologas António Egas Moniz, kuris 1949 metais gavo Nobelio premiją už „terapinės leukotomijos vertės atradimą tam tikrose psichozėse“, nors šis apdovanojimas buvo kritikuojamas.

Nuo 1940-ųjų iki 1950-ųjų metų lobotomijų skaičius dramatiškai išaugo. 1951 metais JAV buvo atlikta beveik 20,000 lobotomijų, o Didžiojoje Britanijoje šis skaičius buvo proporcingai didesnis. Pastebima, kad dauguma pacientų buvo moterys, o kai kurie buvo homoseksualai, kurie buvo lobotomizuoti siekiant pakeisti jų seksualinę orientaciją.

Lobotomijos pasekmės buvo įvairios. Daug pacientų po operacijos tapo apatijomis apimti ir prarado iniciatyvą. Dažnai jie rodė emocinį abejingumą ir intelektualinius trūkumus, nors kai kurie pacientai galėjo grįžti į darbą arba tapti valdomi ligoninėje. Vidutiniškai mirties rodiklis buvo apie 5% 1940-aisiais.

Ši procedūra buvo laikoma tinkama priemone psichinių ligų simptomams mažinti, tačiau tai dažnai buvo padaryta asmens asmenybės ir intelekto sąskaita. Britų psichiatras Maurice Partridge teigė, kad lobotomija sumažina psichinį gyvenimą, o po operacijos pacientai buvo palikti emociniu lygmeniu „užšaldyti“.

Nors lobotomija dvejopai vertinama, daugelis pacientų patyrė sunkių komplikacijų, tokių kaip intrakranijinis kraujavimas, epilepsija, asmenybės ir emocijų pokyčiai, demencija ar net mirtis. Per pastaruosius dešimtmečius lobotomija tapo barbarizmo simboliu medicinoje, o jos populiarumas smuko prasidėjus antipsichotikų ir kitų efektyvesnių gydymo metodų naudojimui.

Šiandien lobotomija yra beveik visiškai apleista, tačiau pažangūs psichosurginiai metodai kartais taikomi tiems pacientams, kurių simptomai nepasiduoda tradiciniams gydymo būdams. Svarbu pažymėti, kad lobotomija dabar laikoma psichiatrijos istorijos tamsiu skyriumi, kuris primena apie medicinos etikos ribas.